TMS

Septyni kelionių stebuklai

image

(publikuota Intelligent Life | IQ 2014 09)

Intelligent Life | IQ žurnalas turi rubriką “7 kelionių stebuklai”, kuriai iš pirmo karto man nepavyko parašyti. Susiėmiau ir štai - antras bandymas.

-

1 ŽMOGAUS KŪRINYS
Niekam nelinkiu vienoje savo pirmųjų kelionių užsienin aplankyti maurų Granadai padovanotos Alhambros. Atimsite iš savęs galimybę stebėtis kitais dalykais. Šalia Alhambros man sumenksta ir Milano Duomo, ir Jeruzalės šventovių istorinė įtampa, ir Gaudi bažnyčių, parkų ir pastatų tortai Barselonoje, ir siauras Flatironas Niujorke. Iš to, ką mačiau pastatyta žmogaus, Alhambros smulkmeniškumas, detalumas žadą atima totaliausiai. Stovėdamas po šaukštais išskabytomis lubomis jautiesi kažko prasmingo dalimi. Tai mūsų revanšas negrabiam kosmosui, panašų grožį bandančiam išgauti gigantiškomis žvaigždėmis ir planetomis. Mes mokame skrupulingiau.

2 MIESTAS
"Tikėkimės, niekada nebegrįšiu." "Savaitgaliui - pats tas." "Norėčiau pabūti ilgiau." "Norėčiau pagyventi." "Norėčiau dirbti." Maždaug taip skirstau miestus savo kelyje. Mielai niekada nebegrįščiau į Maskvą, Minską, Bankoką. Baisūs miestai net ir su itin paslaugiais vietiniais. Vieną iš netikėtų savaitgalių praleidome Eindhovene, jis yra trijų dienų dydžio. Ilgiau norėčiau pabūti Kopenhagoje, Seule, Florencijoje. Mėgčiau pagyventi Sevilijoje, Barsoje, Madride, Niujorke, Tel Avive. Dabar atrodo, kad iš lankytų miestų ilgiausiai galėčiau būti Romoje. Neturistiniu periodu aplankyta Roma kol kas buvo artimiausia mano patalynei ir pagalvei. Beveik namai.

3 SALA
Begalybė besikeičiančių savininkų bandė suimti Siciliją į savo rankas, nuo graikų ir romėnų iki vandalų, ostrogotų, arabų, normanų ir pastaruoju metu - mafijos. Būdamas ten jaučiau visus, išskyrus, gal nusikaltėlius, panašu, kad jiems fotoaparatuoti svetimkūniai neįdomūs. Sala, kurioje architektūriškai yra tiek gražaus, kad dažnai tenka sustoti ir pakvėpuoti. Įtariu, kad infrastruktūra ten papuvusi ir santechnikai yra vaiduokliai, bet pabandyk likti piktu veidu, sekdamas Archimedo pėdomis Sirakūzuose, ar galėdamas apkabinti visą, į kalvas pabėgusį ir pasakų knyga pasivertusį miestą Eričė (Erice). Ištisa mano poilsio samprata (nemėgstu ilsėtis gulėdamas) telpa Sicilijoje.

4 MUZIEJUS
Kiek kartų esu prakeikęs Londoną dėl jo varginamo tempo, nesibaigiančio eskalatoriaus judėjimo žemyn į karštį, aukštyn į lietų, tačiau tai ir toliau yra mano pagrindinis miestas šiuolaikiniam menui aprėpti. Niujorkas, nors ir gerokai rečiau lankomas, taip pat virsta per kraštus ir ten yra muziejus, kuris man tiek estetiškai orgazmiškas ir pastatiškai harmoningas, kad paskutinį kartą po jį vaikščiodamas neprisimenu kokį meną žiūrėjau, galvojau tik apie Franko Lloydo Wrighto genialumą. Kalbu, žinoma, apie spirališką “Guggenheim”.

5 MAISTAS
Geras būdas keliauti - paskui pilvą. Tokiu būdu pamatai keisčiausių užkampių, nepatenkančių į turistinį balandžiavimą. Kiekviename mieste, kuriame buvau, turiu mėgstamų vietų. Jų daug, jos keičiasi, bet skanus pavalgymas išlieka galvoje, prikibęs prie kitų nuotykių. Sunku pamiršti šviežius vaisius neatpažintais pavadinimais Tailande, pitas Tel Avive, “Cal Pep” tapas Barselonoje, vermutą Madride, nuogus mėsos gabalus ir pastas Romos žydų rajone, desertų sapnus Paryžiuje, tarpuvartinius indus Bankoke, sušiuolaikintus kinus Londone, bulgogi Seule. Neaprėpiamais skanumais laisvai užpildyčiau rubriką “77 maisto stebuklai”.

6 VIEŠOJI ERDVĖ
Miesto viešųjų erdvių atvėrimas, derinimas, jaukinimas man yra itin įdomi tema. Ji tiesiogiai susijusi su miestiečių savijauta, priklausymu vietovei, gyvenimo kokybe. Vakaruose pilna miestų, kurie drąsiais urbanistiniais sprendimais apdovanoja savo gyventojus, bet mane itin užpavydino nurašytą Meatpacking rajoną reanimuojantis Manhetenas, senus metro bėgius pavertęs “High Line” parku. Tokiame atšiauriame ir ciniškame mieste kaip Niujorkas, kur viskas kvepia piniginėmis transakcijomis ir kiekviena pėda suskaičiuota, parkas yra tikra atgaiva visomis prasmėmis.

7 KONCERTAS
Dažna mano kelionė privalo turėti koncertą, įpakuotą kažkur tarp akių ganymo, kūno ilsinimo, knygų skaitymų. Penkis kartus gyvenime man yra sudrebėjusi žemė, klausant kažko sunkiai apsakomo žodžiais, gerokai didesnio nei kasdiena, įtraukiančio ir uždarančio savyje. Triphopo eroje Massive Attack Prahoje skambėjo kaip šamanai, žinantys kažkokią paslapį. Chemical Brothers” Čikagoje nuo šuolių į aukštį mano džinsus pavertė šlapiu skuduru ir paliepė nebeignoruoti šokių muzikos. Bon Iver, kompaktiškame studentų mieste Rennes, Prancūzijoje privertė išdainuoti balso stygas. Daft Punk 70-aisiais pr. Kr. pastatytame Nimes amfiteatre patikino, kad už juos nėra nieko ikoniškesnio ir kažin ar bus. Galiausiai, Antony & The Johnsons tobulame Kopenhagos “Koncerthuset” sudainavo taip, kad aplink tekėjo ašaros ir to konkretaus pasirodymo įrašas tapo albumu “Cut The World”. Visi jie mano keliones pagerino neapsakomai, absoliučiai.

Mokydamas mokaisi

image

Pradedu dėstytojo fazę. Nuo lapkričio mokysiu (ir, tikiuosi, mokysiuos) pirmojoje reklamos mokykloje LT (ir LV, ir EE) The Atomic Garden Vilnius.

Pirmiausiai - apie reklamos istoriją, bernbachus, frenchus, henrius, burnettus, loisus ir, žinoma, apie Citriną. Tėvukus žinoti reikia. Žinoti, iš kur viskas atėjo ir kodėl yra kaip yra. Kiek antraščių parašydavo Abbottas prieš parodydamas pasauliui, kodėl Leo žadėjo nuimti užrašą nuo durų, kaip keitėsi požiūris į vaizdo galią per reklamos amžių amžius.

Po to - New Media kursas apie post-vienakryptės reklamos eros pabaigą ir naujų formų paieškas - ieškosime kartu su mokiniais. Nes naujoji žiniasklaida yra pačių kuriama ir itin elastiška.

Yra dar kelios laisvos vietos Kūrybos kurse. Taip, kainuoja, bet shortcut’ai yra brangus dalykas, net žaidimų pasaulyje. Reklamoje jie yra labai reti. Jei nori kurti, tai yra gera vieta startuoti.

Nepavejami išradimai

(Publikuota “Verslo Klasėje”, 2014 07, darbas: David Shrigley)

Registruodamasis į skrydį ištraukiau nelaimingiausią iš bilietų - esu priverstas sėdėti prie lango. Šalia manęs purpteli narkoleptiška bendrakeleivė, užmieganti dar prieš atsisėsdama. Trečiasis mano eilėje yra prasta “full cap” versija prisidengęs laimingasis, sėdintis prie krašto. Jis įkvepia, iškvepia ir užmerkia akis. Labanakt. Lėktuvui dar nepakilus man jau skauda per ilgus kelius ir aš net nespėjau pasiimti kompiuterio ar knygos. Tradiciškai, į kampą užspeistas katalikiško auklėjimo žmogus arba eina žudyti, arba atsuka žandą. Atsuku žandą ir apsimetu, kad man ir taip gerai. Pradedu skaityti laikraštyną, kurį susimakulatūravau prieš įlipdamas. Ir prilimpu prie magnetiškos “Financial Times” antraštės “Pasauliui sunkiai sekasi vytis”. Štai apie ką norėčiau pakalbėti!

"Inovacijos dažnis pralenkia mūsų gebėjimą visa tai suvokti", pradeda mano naujas kelionės draugas Peter Marsh. Jis rašo apie mokslininkus, galinčius anglies prisotintas išmetamąsias dujas versti vertingais chemikalais ir kurais. Apie 1.6 trilijonus dolerių, kuriuos pasaulis išleis inžinierinėms disciplinoms. Apie sintetinę biologiją, auto pramonę ir taip toliau. Bet svarbiausia yra mintis, kad išradimai juda tokiu greičiu, jog mums reikia galimybės paspausti pauzę ir truputį atgauti kvapą. "Kažko naujo" poreikis lėmė tai, kad maratonas pavirto sprintu, 100 metrų bėgimu su septyniais Usainais Boltais ir tavimi. Sprintas niekada nesibaigia ir tik greitėja.

"FT" pamiršta savo straipsnį ir jau kitame puslapyje signalizuoja apie tai, kad pagaliau galime spausdintis robotus. Ne tik organus, maistą, ar ginklus. Robotas, spausdinantis robotus - save replikuojančio mechanizmo aušra, mokslinės fantastikos klasikų siužetas. Bet kol skaitau apie robotus, kitas leidinys perrėkia konkurentus dar riebesne žinute, užmesta tiesiai ant nuo viršelio spoksančio, džemperiu su gobtuvu apsivilkusio vaikino veido. Verčiu: "Šis vaikas netrukus pakeis žaidimus, filmus, TV, muziką, dizainą, mediciną, seksą, sportą, meną, keliones, socialinius tinklus, mokslą ir realybę. "Oculus Rift" jau čia - ir tai ištaškys jūsų smegenis."

Kaip jums toks pareiškimas nuo technologinė evangelijos “Wired” fasado? Kurį laiką atrodo, kad tai yra tiesiog svarbiausias išradimas žmonijos istorijoje - šalin raštą, gutenbergus, vidinio degimo variklius, peniciliną, internetą. Tačiau apsiraminęs, suvoki, kad tai tik “delfiška” antraštė, kad vaikas dar turi smarkiai dirbti, kad revoliucija gal įvyks, bet gerokai vėliau. Tačiau finansų padiktuotas žiniasklaidos sensacingumo geismas paverčia mus kompleksuotais ir tamsuoliais. Mes nespėjome apsiprasti su išmaniųjų telefonų lubomis (dalis šalies vis dar bėga iš paskos mojuodami paprastafonais), tik vienas kitas prisilietėme prie 3D spausdinimo (papasakokite mamai apie pirmąjį atspaustą mėsainį ir ji pasukios rodomojąjį prie smilkinio), ar idiotiškai atrodančių, bet potencialių “Google” akinių, o čia - būm - pamiršk viską, ką žinojai apie virtualiąją realybę ir, pasėkimingai, realybę.

Didis nepatogumo komikas Mitch Hedberg yra sakęs: “žiūrėjau užvalkalų reklamą per TV. “Pamirškite, ką žinote apie užvalkalus”, sakė reklama. Ir aš pamiršau. Ir man labai palengvėjo. Ir tada jie bandė man parduoti užvalkalus, bet aš nežinojau, kas jie tokie.” Mums bando parduoti dalykus, kurių net tame nardantys “nerdai” iki galo nesupranta. Ir šnopuodami lyg tuklus vyras, bandantis pagauti vagį, lekiame išradimams ir naujovėms iš paskos, nespėdami nei suprasti, nei juolab apsiprasti su jomis. Naujovės visada būna skausmingos, jos užtrunka įsilieti į gyvenimą, jos reikalauja mūsų pačių pokyčio, o tokiais greičiais kaip dabar jų perteklius verčia atsijungti išvis ir susigūžti atgal į savo nokijas.  

Mes vertiname dalykus retrospektyviai, mums reikia patirčių, ne pažadų ir mums reikia patogiai veikiančių dalykų (rašiau apie neskausmingą “iPad” įsisavinimą). Internetas mobiliuose telefonuose buvo jau ir 2002, tik jis veikė su nerangiausia įmanoma technologija “WAP” (amžinąjį atilsį) ir nepaisant reklamai skirtų milijonų, juo naudojosi tik pažangūs gykai. Praėjo kažkiek laiko ir mobilieji duomenys pradeda tapti galingu pajamų šaltinių teleoperatoriams. Nes dabar tai yra eksponentiškai patogu ir paprasta.

Taip nutinka, nes, pasak komunikacijos ir elgsenos specialisto, ir mano asmeninio guru Rory Sutherlando, žmonės yra dviejų poreikių rūšių: maksimalistai ir pasitenkintojai. Maksimalistų yra 1%, pasitenkintojų - 99%. Tai galioja visoms kategorijoms: technologijoms, muzikai, kultūrai, daiktams, achitektūrai, menui, mokslui. Kiekvienoje iš kategorijų pirmieji nori visko naujausio ir kitokio. Likusieji nori to, ko nori visi, arba paprasčiau visko, kas nepaverčia jų kvailiais ir nėra šūdo gabalas. Todėl žmonės karta iš kartos vairuoja nuobodžius, bet patikimus kaip Merkel “VW Golf”. Jie nenori išsišokti ir apsijuokti, jiem užtenka to, kad tai veiktų. Žiniasklaidos noras sureikšminti pažangą yra sveikinantis, tačiau, retai paveikus. Mums nereikia visko taip greitai ir tiek daug. Mes palauksime kol dulkės nusės ir, galbūt, viena iš kelių milijardų naujovių tikrai įsiterps į gyvenimus.

Palmer Luckey, virtualios realybės inovatorius ir mesijumi vadinamo produkto “Oculus Rift” kūrėjas, ruošiasi jo masinei gamybai, tiesa, tiksli data gali svyruoti nuo metų galo iki kitų metų galo, o gal ir dar vėliau. Futurologai jau dabar gali nubrėžti, kur sėkminga virtuali realybė mus nuves: su mokiniais į muziejų, neišeinant iš klasės; į keliones po egzotines šalis, nepaliekant miegamojo; į visiškai kitokius verslo susitikimus per atstumą, tiesiai iš savo darbovietės ir, žinoma, daugybės japonų džiaugsmui - į virtualaus sekso kamasutrą be jokio socialinio kontakto. Galimybės saldžios ir kažkada realios, bet kol jos mus pasieks žadėtu mąsteliu, praeis nemažai laiko.

Pakankamai, kad net mano begalinė kelionė su dviem miegaliais ir nutirpusiomis kojomis pasibaigtų. O kol aš skrendu, pasaulis pasiutusiai išradinėja. Ir kaip jam pasakyti, kad neskubėtų? Mes žymiai lėtesni, nei jis galvoja.