TMS

Pasiklydimo troškulys

image

(Publikuota “Verslo Klasėje”, 2014 06; Ivanos Lomovos paveikslas)

Nedidelės, tačiau žingeidžios kelionės automobiliu po Sardiniją neįsivaizdavau be navigacinės įrangos. Juk italai prisispagetinę serpantinų, priraizgę keistų kelių ir sekmadienį popiet juos atmestinai suženklinę su viltimi, kad žmogus pats atsirinks, kuria iš dviejų antonimiškų kelio nuorodų jam pasitikėti geriau. Tai nėra ideali vieta orientuotis pačiam, be pagalbos, ypač, kai trumpa atostoginė savaitė tiksi priekaištu aprėpti kuo daugiau nemokamo grožio, išguldyto per amžių amžius akims nuraminti, parduotai sielai atsišviežinti. Italijoje navigacija - gyvybiška. Italijoje navigacija - mirtina netikėlė.

Jei klausai, ką robotabalsė gidė sako, turi pasiryžti pakęsti jos dažną abejingą užsikirtimą, lydimą frazės “recalculating”, kai automobilis, lėkęs greitkeliu 120 km/h greičiu nukreipiamas į aplinkelį, kuris baigiasi netikėčiau nei paskutinė “Sopranų” serija. Į kairę, į dešinę, plyta. “Recalculating”. Tačiau pirminiai neurotiniai priepuoliai dar atsiduodantys ambicingo miestiečio nervingumo prakaitu, pamažu nyksta, užleisdami vietą suvokimui, kad pasiklydimai tampa žaviausia, fotografiškiausia kelionės dalimi. Dalimi, kurią tikrai prisimeni ir kuri tave užklumpa, nustebina. Pasiklydimas yra nuostabus dalykas. Keisti užkampiai, svetimi kiemai, gyvatės ant kelio, keliai, kurie buvo pamiršti ir ištrinti iš žemėlapių, bet ne nuo reljefo - visai atsiveria visu savo abrazyviu grožiu.

Mes naviguojame per pasaulį palydovinių akių laikais, kuomet pasiklysti beveik neįmanoma ir kuomet dingęs lėktuvas sukelia šoką ne dėl to, kad greičiausiai žuvo šimtai žmonių, o dėl to, kad jo niekas neranda. Šiais laikais! Neranda! Kiekvienas mes su išmaniuoju esame beveik nepaklaidinami, nesupainiojami. GPS yra vienas svarbiausių išradimų per gausybę metų, jo nuopelnams vardinti reiktų atskiro susėdimo (be GPS turbūt ir išmaniųjų taip nefetišuotume). Tačiau mes jau po truputį save pažįstame, tik duok progą ir imame parazituoti. Sumaišome būtinybę su įpročiu. Ir aklai sekdami “Google Maps” taškeliu, pasiverčiame nuožmiai važnyčiojama kinkyne, pusbukiu šuniu, kuris bėga paskui šeimininko kojas ir niekada nepakelia galvos. Yra posakis: “kai pirštas rodo į dangų, tik kvailys žiūri į pirštą”. Pirštas mums rodomas ekranuose.

Pasiklydimas, kaip ir kiti nepatogūs dalykai, yra būtinas mūsų vidinei ekosistemai. May Abdalla, dokumentinius filmus kuriančio dueto “Anagram” narė, pasakoja, kad mes pastoviai elgiamės lyg būtume paskelbę džihadą pasiklydimui; kiek išradimų yra skiriama apsisaugoti nuo šventvagiško pasiklydimo. Retai išsiskiriame su savo GPSu praturtintais išmaniaisiais, taigi, retai išsiskiriame su Visa Matančia Akimi. Dar metaforiškiau: ar tik technologinio superiškumo dėka netampame dievu? Na, žinot, tuo, kuris viską mato, kaip mokė katekizmas. Nes per kameros filtrą mes matome visą žemę sugrūstą į nedidelį išmaniojo ekraną neprasčiau nei Trejybė.

Kūrėja pastebi neuromokslo nurodą į tai, kad neatrastų žemių, nesuplanuotų vietų lankymas sukuria unikalų poveikį smegenims - sensorinis jautrumas stiprėja ir mes įgyjame galimybes kurti naujus takus. Jai paantrina ne vienas praregėjusysis: žinodami maršrutus, mes apstumiame savo dėmesingumą.

Efektas yra panašus į šimtą kartų praeitą gatvę, atrodo, matomą visuomet vienodai. Tačiau pasiimk parankėn svečią iš kito miesto ar šalies ir tu imi matyti dalykus, kurių pats kasdien nepastebėdavai: liūto galvą ant fasado, keistos spalvos lango rėmą, ar poetišką graffitti. Pasiklydimas yra apsisaugojimas nuo savanoriško aklumo. Suprantama, tai tik siaura - poilsinė, pažintinė panauda, nesakau, kad nuo šiol visi turistai visuose miestuose turėtų pasiklysti. Juk niekam nelinkime atsidurti Karoliniškėse sutemus, ar sutikti vokiečių pensininkų madingame klube. Tačiau pasiklydimas įtempia, taigi, pajautrina.

Tik ką minėtoji Abdalla ir jos “Anagram” kolegė Amy Rose ėmėsi smalsaus projekto šiai temai analizuoti. Jos naudoja “iBeacon” technologiją (“Apple” nuosavybė), sukurtą maksimalizuoti vietos nustatymo tikslumą patalpose ir įgyvendinančią tai, ką S.Spielbergo filmas “Minority Report” žadėjo prieš daugiau nei dešimt metų - įėjus į tam tikrą erdvę “iBeacon” siunčia signalą, tarkime, reklamos stendui, ir jis pradeda rodyti tik jums skirtą skutimosi kremo ar taip reikalingų atostogų reklamą. O gal “užuodusi” jūsų telefoną ji pateikia nuolaidinį pasiūlymą kedams, kaip tik tuo metu, kai jūs einate pro parduotuvę. Galimybės beribės ir būtent su tuo žaidžiama projekte-filme “Door In The Dark”, vykstančiame didžiuliame, aklinai tamsiame sandėlyje, prigrūstame jutiminių patyrimų.

Užrištomis akimis vaikščiojantys dalyviai išgyvena bevaizdžiame pasaulyje likusiomis juslėmis - skoniu, kvapu, lytėjimu, garsu. Jie dalyvauja įvairiose disorientacijos istorijose, nuo alpinisto susidūrimo su mirtimi iki išprotėjusio architekto klaidžiojimų po Londoną. Nieko nematančioms projekto aukoms “iBeacon” perduoda informaciją apie pavojus, kliūtis, kryptis. Tai absoliutus atsidavimas veidmainiškai svetingam technologijos glėbiui. Ir kartu bandymas savo kelionėje pajausti, išgyventi daugiau.

Programėlių kūrėjai pabandė tai paversti verslu, sulipdydami keletą panašių sprendimų - “Drift” siūlo pasimesti kasdieniniuose maršrutuose, pateikdama instrukcijas, kur netikėtai pasukti, ką keisto nufotografuoti, o megapoliui sukurta “Wanderous” pageidavimą kažkur nukeliauti praturtina ypatingesne gatve, parku, atrakcija, akcentuodama kelionę, o ne destinaciją. Kelionių žurnalistas Matt Gross pradėjo rašyti specialią skiltį “New York Times”, taip ir pavadintą “Getting Lost”, kurioje jis keliauja po pasaulį nukrypdamas nuo populiarių maršrutų.  

Mes bijome pasiklysti, tačiau tuo pačiu to norime. Kai pasaulyje beveik visos pagrindinės gatvės signalizuoja “Starbucks”, “McDonald’s”, “Subway” makiažu, mes geidžiame vietų, kurios kvepėtų autentinka. Tačiau tam reikia, kad technologija suklystų. “Recalculating” - toks saldus žodis kelyje, kai neskubi. Ir nuotykių slaptažodis.

Tamsoje su svetimais

image

(publikuota Verslo Klasėje, 2014 05)

Neplanavau, kad ši skiltis virs dažnu patogumo spardymu, tačiau tai yra instinktyvi savisaugos nuo apriebalėjimo reakcija. Patogumas užburia, įsiurbia, praryja. Dalis patogumų yra gyvybiški ir iš esmės keičiantys informacijos judėjimo spektrą, bendravimo įpročius, darbą ar poilsį. Tačiau galinga dauguma patogumų yra tušti milimetriniai pasistūmėjimai, kurie situaciją ilgainiui blogina.

Tai visai artima japono išradėjo-anarchisto Kenji Kawakami beprasmiams produktams, pavadintiems “chindogu” (grubiai iš japonų “neįprastas įrankis”). Jų esmė - patogumą paversti kuo nepatogesniu. Pavyzdžiui, skalbinių džiovyklė ant automobilio stogo, arba batai su smarkiai atsikišusiais padais, kad būtų patogiau juos nusimauti prispaudus koja. Kawakami juokiasi iš mūsų obsesyvios patogumo medžioklės, bet kai patogumas sukelia tingumo ar abejingumo komą, juokinga vis mažiau.

Šįkart koma ištinka mūsų santykį su kinu. Lietuva, sovietmečiu propagandinta, tačiau vis gi sukūrusi kažkokią savesnę kino kalbą ir išeksponavusi ne vieną stiprų kūrėją, post-nepriklausomybinėje eroje godžiai šlamšdama Holivudo pusfabrikačius nubraukė visas tradicijas šiukšlinėn ir kad jos nieku gyvu nesugrįžtų, tą šiukšlinę dar ir sudegino. Lietuviško autorinio kino nebeliko, o nepriklausomas kinas užėmė kuklaus, nepelningo įterptuko poziciją (suprask, kai nėra ką rodyti, arba liko savaitė iki kito blokbasterio) repertuaruose šalia transformerių ir komiksų herojų. Laimei, per tą laiką suraumenėjo “Kino pavasaris” ir kitos festivalinės jo kopijos, ir mes likome giliamintiškesnio kinematografo, prasmingo kino diskurse. Persivalgius užsienių, pastaraisiais metais vėl pradėjo žibėti kuriančiųjų nacionalinį kiną akys. Kai žiba vienos akys, žiba ir kitos - žiūrovai grįžo, žiūrovai nori lietuviško. Nebūtinai kokybiško, bet lietuviško jau nori.

Bilietų kainos, tarptautinių korporacijų pasyvumas žemėlapio spuogo vardu Lietuva atžvilgiu, vaizdajuosčių ir DVD nuomos verslo sunykimas, tradicinės schemos “kinas-nuoma-televizija” griūtis, pasirinkimo seklumas ir prakeiktas patogumas lemia, kad piratavimas tampa smarkia kino vartojimo alternatyva. Kažin ar alternatyva, galbūt, dominante. Neketinu verkšlenti dėl “Piratebay”, “Torrentz EU”, ar jų Ukrainoje registruotų “streamingo” bendrakraujų - čia kita tema. Tema, kuri man įdomi yra kaip žiūrėjimas namuose ar kino teatre keičia tai, ką matome ir kiek matome.
 
Kaip ir muzikos klausymo atveju, aptartu prieš mėnesį, taip ir kine - perteklinė “viskas yra, bet kaip atsirinkti” nuojauta plevesuoja virš kiekvieno siurbiko galvos. Ir prieš tai, kai save pričiumpi, žiūrėk, jau 120 filmų surikiavai kada nors įvyksiančiai peržiūrai, gal 2018-ais. Tiek to tas rajumas. Didesnė bėda, kad mūsų kino patyrimas namų sąlygomis, skirtingai nei muzikoje, nėra tobulas.

Nesakau, kad Fellinį ar Antonionį reikia žiūrėti atsiklaupus, tačiau ar prigriuvus ant sofos su lėkšte sumuštinių, lengvai knapsint, viena akimi lydint išmanųjį (patikrinti, kokį DAR filmą su “tuo” aktoriumi esu matęs, o gal tik sužinoti krepšinio varžybų rezultatą) yra tikrasis kino potyris - klausimas.

Kinas kurtas kino teatrui pirmiausiai, nes tik taip jį galėjai monetizuoti vėlyvame 19 amžiuje, kai galimybių perkelti į namus tiesiog neegzistavo. Tačiau ilgainiui, net pasikeitus žiūrėjimo formatams (esu stebėjęs filmą per “iPod Nano”, maždaug 4cmx4cm ekrane), kūrėjai vis tvirčiau kumščiavo širdį - filmai yra kuriami matyti didžiąjame ekrane, visu galingumu.

Negali negerbti autoriaus pageidavimų, tačiau, teisybės dėlei, namuose jau įmanoma kokybiškai adekvati peržiūra, tegul ir mažesniame ekrane. Namuose tikrai patogiau. Aš, vis gi, randu keletą kitų priežasčių kiek leidžia finansai ir repertuaras lankyti kino teatrą ir filmą patirti ten, o ne namuose ar skrendant lėktuvu. Įterpiu trumpą deklaraciją: prieš keletą metų su bendraminčiais esu įkūręs kino teatrą “Pasaka”, dabar nebesu su juo susijęs. O jei ir tebebūčiau - kino teatrą kūrėme būtent dėl filmo peržiūros ypatingumo.

Pirmas dalykas yra bendrumas. Bendras laiko išgyvenimas, net ir su žmonėmis tamsoje, kurių nepažįsti ir nenori pažinti, kurie kartas nuo karto kažką krimsteli, ar kriukteli, turi savo žavesio. Dabar, kai mes vis mažiau patiriame bendrų, masinių spektaklių (išskyrus, krepšinį), kai technologijų dėka galime išsifragmentuoti pasiūlą intymiausiems savo norams, bendro laiko, bendro įvykio poreikis lieka. Filmo žiūrėjimas kino teatre yra kaip mišios tikinčiąjam, masinė komunija. Mes visi ten buvome ir visi tai išgyvenome.

Aukščiau už viską - susikaupimas vienam dalykui, kurio mums taip trūksta. Kino teatras atima patogumą: tu negali vaikščioti, sustabdyti, peršokti į priekį ar atgal, vargiai ir telefonu pakalbėsi. Tas nepatogumas yra dovana. Tu esi čia, tu žiūri, tu persikeli į pasakojimą, tu įsitrauki. Taigi, tu išgyveni ir patiri. Geras filmas yra galimybė patirti kitą laiką, unikalų kito pasaulio tempą. Tai kaip klausytis įdomaus pasakojimo jo nepertraukiant. Leisti meistrui padiktuoti kitą laiko matą ir trumpam bandyti juo gyventi. Šokti su geriausiu šokėju planetoje.

Tik kino teatras arba vienuoliška savitvarda sukuria preliudiją kino potyriui, kokio siekė autorius. Ir sėdėjimas tamsoje prieš ekraną, kuriame lūpos, keliskart didesnės už tavo galvą, šnabžda gyvenimo tiesas, lemia, kad tu pamatai ir išgirsti. Nes esi vienas prieš vieną. Visas kūrėjo dėmesys - tau, žiūrovui. Visas tavo dėmesys - jam, pasakotojui. Archaiška institucija, tas kino teatras, su keistomis taisyklėmis, bet be jų, mes tik orangutangai su kanarėlės dėmesio deficitu, žiūrintys keliomis kryptimis vienu metu.

Atimkite iš savęs patogumą. Apsirenkite švarką ar kažką kitą jus įtempiančio. Išsivalykite dantis. Pakvieskite tuos, kurie rūpi, į pasimatymą kine. Pasilikite per pabaigos titrus, kuriuos namuose išjungiate. Palaukite. Filmas nesibaigė, jis tęsiasi jūsų galvose.