TMS

Naujienos yra šlamštas

image

(publikuotas Verslo Klasėje, 2014 03)

Dirbantis miesto profesionalas pirmiausiai gali mirti nuo dienos pietų. Protiškai mus pribaigti pajėgtų ir savanoriškai į galvas kišamos šiukšlės, kurias viešai priimta vadinti skambiu, laikmečiui patraukliu žodžiu - “naujienos”. Keistas žodis, nes jis vis mažiau turi bendro su intriguojančiu žodžiu “nauja”. Naujienos yra vėl ir vėl atrajojami gniutulai iš esmės bevertės, trumpo galiojimo laiko informacijos, prisidengiant aktualumo apsiaustu.

Nežinau statistikos, kiek naujienų gabaliukų per dieną suvalgo vienas žmogus, bet, spėčiau, kad pakankamai smegenims sukontūzinti ir kaip tik tiek, kad jos nieko nesužinotų. Interneto padiktuotas naujienų vartojimo tempas tapo tokiu, kad joks pranešimas nebėra baigtinis, jis “nuolat atnaujinimas”, taigi, tu, nelaimingas atsilikėli, kuris nori sužinoti, turi nuolat budėti ir “refreshinti” naršyklę, nes būsena keičiasi pastoviai.

Man atrodo, kad naujienos nėra lygu žinioms. Žinios yra bendrašaknės su žinojimu, o šis, bjaurybė, yra ėdrus susikaupimui. Žinojimo toli gražu negana, kur kas esmingiau supratimas, nes jis - giluminis. Bet kas jam turi laiko? Arba: kas jam turi valios, kai yra naujienos - miražinis žinojimo ir supratimo pakaitalas.

Naujienos apskritai yra niežulys, kurio neįmanoma numalšinti - kaip su seksu, vienintelis vaistas nuo kurio yra daugiau sekso. Daugiau naujienų, naujienyčių, antraščių ir galerijų. Ir ką? Kas iš to, kad politikas X pristatė rinkimų programą, “Žvėrių” žurnalo moteris išsiskyrė su vyru, Šveicarijos slidininkas pagerino savo paties rekordą, bet liko septintas? Kaip tai gilina tavo bendražmogišką patyrimą, padeda suprasti pasaulį, įtakoja asmeninį gyvenimą, leidžia priimti geresnį sprendimą? Niekaip, nes naujienos neturi laiko klausti, jos ryja ir spjauna tai, kas po ranka. Jos miršta kas minutę ir atnaujintos reinkarunuojasi į naujesnę savęs versiją. Kam pesistengti?

Štai pavyzdys, kurį turiningoje knygoje “The Art Of Thinking Clearly” pateikia rašytojas Rolf Dobelli. Sugriuvo tiltas ir juo važiuojantysis nugarmėjo žemyn. Žiniasklaidos temos bus: automobilis, žmogus automobilyje, iš kur jis, kur jis keliavo, jei liko gyvas - kaip jis tai išgyveno. Tai visiškai nesvarbu (svarbu jo artimiesiems, kurie ir be žiniasklaidos žinos). Tau turi rūpėti tilto struktūros stabilumas ir ar kiti tiltai tvirti - tai yra naudinga informacija. Žiniasklaidai reikia dramos, todėl, pasak Dobelli, terorizmas yra toks pervertintas, o chroniškas stresas - kvailai ignoruojamas.

Palaukite, čia tik pradžia. Naujienos yra toksiškos, jos iš tikrųjų kenkia psichologiškai ir fiziškai: daugiau blogų žinių, o jų, naivusis naršytojau, šiandien būsi skaitęs ar matęs dešimtis, sukelia stresą, stiprina baimes, agresiją, emocininį bukumą. Naujienos trukdo mąstyti, nes mąstymui reikia laiko, o naujienos turi tik vieną įprotį - pertraukti, rėkti, fragmentuoti. Anglų kalboje raudoninamas aukso vertės užrašas “breaking news”; verskime jį pagal pirminę prasmę - naujienos mus laužo. Galiausiai, tema, kuri man įdomiausia - kūrybingumas. Naujienos skatina pasyvumą ir žudo kūrybines kibirkštis. Terminas, kurį rašytojas naudoja yra “sužinotas bejėgiškumas” visų pasaulio įvykių akivaizdoje.

Prigimtinis noras žinoti, kaip gyvena kiti, išsigimsta į tai, kad mes skaitome Ukrainos įvykių postūmius po sprindį, visiškai nematydami didesnio paveikslo. Mes dalinamės jomis, nelabai ką ir suvokdami, tik jausdami, kad reikia ir žinodami, kad taip turbūt teisinga. Suprasti konflikto daugiasluoksniškumą yra kankinanti užduotis, juk kur įsivelia žmogus, niekas niekada nebūna paprasta. Apie Ukrainą būtina žinoti, bet formatas - ne tas.

O jei dar prisiminsime kraupią statistiką, kurią paviešino “Slate”: tik 50% paspaudusiųjų naujieną, ją perskaito iki galo. Ir skaičiai blogėja, kuo ji ilgesnė. Ne tik slystame nuoplaišų paviršiumi, bet ir paviršius tampa per smarkiu intelektiniu sarėmiu patežusiam, tingiam protui atlaikyti.

Prieš kelis metus pradėjau eksperimentą - naujienų abstinenciją. Įjungiau visišką abejingumą srautui, kuris man diktuoja svetimą tempą ir neklausdamas ima karpyti ir taip trumpą dieną sau patogiais naujienų intervalais.

Nebeseku naujienų ir jų liguisto atsinaujinimo. Viskas, kas bent kiek mane gali paliesti aktualiuose įvykiuose, pasiekia per draugų lūpas ar socialinių tinklų čiuptuvus. Aš pasitikiu jų našiu filtravimu. Jei jie nustos filtruoti - tuo geriau visiems.

Ir jei pirmi mėnesiai sunkūs - laužo kaulus, įpročio genami pirštai neklauso proto ir renka “www.delf…”, pamažu atitoldamas nušvinti, kad, pala pala, metus nieko naujieniško neskaičiau, bet tikrai negyvenu nepilnavertiškiau, ar esu atskirtas “išsilavinimo” praraja nuo kitų. Tada sulėtintai suvokiu, ką nujaučiau visu didingumu: naujienos yra nesvarbu. Niekas nepasikeičia be jų, tu nieko neprarandi. Ko čia bijoti - temų pokalbiui turėsi visada, o tikrai svarbūs įvykiai pasibels patys.  

Tai nereiškia, kad ignoruoju žinias apskritai - analitiniai formatai, žurnalistų tyrimai, tvirtų žurnalų pasikapstymai keliomis dimensijomis, TV reportažai, kurie gali būti sumaišyti su filmais, man yra svarbūs. Bet tarp jų ir kasdienio naujienšlamčio yra drąstiškas skirtumas.

Sakoma, kad nesenstančios naujienos yra knygose. Ir skaitydamas Henry Millerį, galvoju, kad tai - gryna tiesa. Šiandienos naujienose: “Rašytojo, kuris nieko neturi, vidiniai ir kūniškieji nuopuoliai ar pakilimai bei kandi savęs ir gyvenimo prasmės paieška šešto dešimtmečio Paryžiaus purve.” Visai nieko antraštė, skaitysiu iki galo.

Kartu, bet atskirai

image

(Publikuotas Verslo klasėje, 2014 02)

Dar nepasenusioje “Apple” reklamoje matome paauglį, kuris su gausia šeima atvyksta pas senelius švęsti Kalėdų. Toliau sekančiuose jų šventės epizoduose nesiskiria su savo mobiliuoju. Kažką naršo. Kažką maigo. Kažkiek ignoruoja aplinką. Vėliau šeima susirenka didžiąjame kambaryje keistis dovanomis ir tuomet paauglys iš foninio kompleksų rinkinio rolės žengia į kambario vidurį ir prijungia savo “iPhone” prie televizoriaus (šaunuoliai seneliai iš anksto pasirūpino jungtimi). Apstulbusi šeima pamato namudinį filmą, kurį, tylusis asocialas užfiksavo ir sumontavo telefonu. Jį myli visi iki vieno. Užrašas “Linksmų švenčių”. Logotipas. Ašaros.

Reklama atlikta nepriekaištingai. Suplanuota žinutė tokia kilni - technologijos suartina! Ir vis dėl to, ką iš tikrųjų sako gudrieji “Apple”, kurių tikroji misija, primenu, yra ne suartinti, o būti labiau pelningiems? Naivu tikėtis, kad testosteroninis paauglys ras bendrą kalbą su senoliais ir nuobodylom. Bet ar įmanoma ką nors išgyventi, net ir mano ankstesnėje skiltyje aukštintą nuobodulį, tai pastoviai fiksuojant? Ar fiksavimo technologija nėra išgyvenimo nuošalė, tikrumo taisyklių pažeidimas? Ar tai nėra patyrimo iliuzija, melagingai šnabždanti, kad tokiu būdu turėsime tikrąjį įvykio, dalyvavymo dokumentą? Ar tas paauglys, nesąmoningai, nėra mūsų groteskiškas šaržas?

Peršokime prie sąlygų tam įvykti. Fiksavimo patogumas padiktuoja galimybes tai daryti visiems ir eksponentiškai gausėjantys fiksuotojai apverčia senąją logiką - vestuvėse dabar yra nebe vienas, o visi fotografai. Kiekvienas nori tegul ir primityvaus, tačiau savojo subjektyvumo. Savojo rakurso, savu aparatu. Tačiau kai fiksuoja visi, ar lieka užfiksuotasis, kuris tuo metu būtų tik objektas? Tai ypač lengva patirti koncerte, kuomet plojimus pakeičia išmaniaisiais užimtos rankos, kurmiškas kameras nutaikiusios į šlovinimo reikalaujantį dainininką.  

Mes dirbame, kai turėtume ilsėtis, mes esame operatoriai, kai turėtume būti žiūrovais, esame fiksuotojai, kai turėtume būti išgyventojais.

Teisybė kartoka: mažai, kas mūsų kinematografinius patyrimus žiūrės, o gal ir visai niekas. Bet galime, todėl norime. Galime, todėl dalinamės ir kažkas į tai (retkarčiais) sureaguoja. Reakcija tarsi liudija gyvybę, bet reakcija dažnai yra vangus “like” dėliojimas, su viltimi, kad jie grįš su dividendais - didesniu kiekiu “like”. Ir tai atrakina kitą iliuziją, kurioje mes levituojame - socialumas, kurio geidžia dauguma žmonių, yra tik jo paties mimikrija. Mes esame vienišesni labiau nei bet kada.

Apie vienatviškėjimą 2012 m. TED konferencijoje kalbėjo MIT profesorė Sherry Turkle, sinchronizuodama tai su giliau į temą lendančia knyga “Alone together” ir jos centrine ašimi: mes vis daugiau tikimės iš technologijų ir vis mažiau vienas iš kito. Tai S.Turkle sako, kad mes kartu, bet atskirai. Tai ji sugalvojo pavadinimą šiai skilčiai. Mes norime būti kartu, bet tuo pačiu metu lengva ranka perkeliame save kitur. Aš klausau, bet dar ir rašau/skaitau/spaudžiu “patinka”. Aš niekada visiškai nesu “čia”. Ir net nesu “ten”. Ji šypsosi, pasakodama apie naują asmenybės tobulinimo laiptelį - sugebėti rašyti žinutę, žiūrint kitam į akis. Šypsosi, bet nesijuokia. Kai visi šneka, kas klausosi?

Minties įkvėptas, režisierius Shimi Cohenas sukūrė grafinį klipą “The Innovation Of Loneliness”, kuriame pasakoja apie tai, kad žmogus tegali ištempti iki 150 socialinių ryšių, niekaip nedaugiau. 18-24 metų statistiškai vidurkiškas jaunuolis turi 510 “draugų” “Facebooke”. Akivaizdu, kad ryšys yra nebe kokybinis, o tik skaitliukiškas. Aš pats esu to iliustracija, nuraizgęs beveik 2000 žmonių tinklą.

Čia ir skirtumas - socialiniame tinkle pokalbis transformuojamas į susijungimą (“connection”). Mes “čiatiname”, rašinėjamės žinutėmis ir ne visi suprantame, kad iš esmės tai yra kita planeta. Pokalbis vyksta realiu laiku, be jokios galimybės jį redaguoti, grįžti atgal, paspausti “delete” ir panašiai. Todėl jis visuomet gyvesnis ir tikresnis. Susijungime, net jei jis vyksta gyvai, redagavimas yra dominuojanti funkcija. Redaguodamas taisai save, gerini, įdomini, blogini, ar kietini. Turi suflerio būdelę ir visas žmonijos žinias po pirštais. Esi Betmanas su visu komplektu: apsiaustu, betmobiliu, ginklais. Problema tame, kad paprastasis, užsikertantis, netobulas “tu” tampa apgailėtinai prastesne savęs versija. Vienišumas visada prisijungus yra to išraiška.

Tai labai taikliai apšviečia Toronto filmų festivalio trumpametražių programoje rodytas “Noah”, kurio visas veiksmas vyksta kompiuterio ekrane. Paauglys pokalbių kanalo “Chatroulette” lange susipažįsta su atsitiktine mergina. Už jos nugaros - grupės “Radiohead” vokalisto plakatas. “Ar tu žinau kas čia toks?”, klausia mergina. “Taip”, nemirksėdamas burbteli Noah ir per kelias sekundes išguglina atsakymą: “Thom Yorke”. Mergina murkia. Saldus melas, kurio ji niekada neišriš. Ir toje akimirkoje manifestuojasi naujoji, pagerinta Noah versija.

"Aš dalinuosi, taigi, aš esu", Descartes’ą perfrazuoja Turkle. Ir primena, kaip smarkiai išsikreipė loginė socializavimosi grandinė - anksčiau jausmas buvo prieš skambutį, dabar poreikis parašyti žinutę virsta poreikiu jausmui sugeneruoti.

Vaistai? Jų nėra, tik abstinencija, atsijungimas, ar dozavimas. Ir tai su daug papildomų sąlygų. Bet viską pradėti reiktų nuo sunkaus pripažinimo drebančiu balsu, kad šiandien žiūrėdami į veidrodį pastebėjome kažkokį keistą išbėrimą.