TMS

Septyni (knyginių) kelionių stebuklai

image

Komiškas nutikimas: žurnalistė iš žurnalo IQ parašo siūlydama būti jų rubrikos “7 kelionių stebuklai” dalyviu. Ok. Kadangi man kelionės = knygos, paimu ir surašau keliavimą knygomis. Pasirodo, tai - grubus rubrikos pažeidimas. Ką padarysi, turėsiu du tekstus. Šis apie knygas.

- - -

Kažkada skaitydavau vakarais arba per atostogas, o dabar daugiausiai perskaitau ryte, prieš darbus. Pagal galimybes stengiuose ryte paskaityti vieną valandą, nes žiūrėjimas į surištą popierių sutemus virsta miegojimu atmerktomis akimis. Ta pati eilutė, kurią sizifiškai skaitau iš naujo ir iš naujo.

Septyni - labai nesąžiningas skaičius, į jį niekas netelpa, o kalbant apie knygas, manau, reiktų IQ rubriką pratęsti iki “Šimto stebuklų”. Todėl čia tik kelios, kurios mane paveikė kategoriškai. Pavadinkime jas stebuklais.

JD SALINGER “Devynios istorijos” / “Nine Stories”
Mokykloje, kai man buvo trylika-keturiolika, draugeliams sakiau: “durni, kad skaitot vis naujas knygas, aš, va, turiu savo mėgstamiausią ir visada skaitau tą pačią.” Kalba sukosi apie nemirtingus Howardo Pyle “Robino Hudo notykius”. Todėl įsivaizduokite mano išpūstas akis, kai pirmą kartą perskaitau Salingerio “Rugiuose prie bedugnės”. Kokia bedugnė tarp šių knygų. Aš nežinojau, kaip ir milijonas mano bendraamžių, kad knygose gali būti ne tik nuotykiai, bet ir tai, kas rezonuoja su tavo širdimi, kas kalba tavo mintis. Vėliau, po daugybės metų prisėdau prie Salingerio iš esmės ir suskaičiau viską. Retas kuris vienu sakiniu gali tiek daug pasakyti. Jo pustoniai yra neprilygstami. “Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti” man lieka etaloniniu pavyzdžiu trumpo apsakymo raumenims iliustruoti.
 
GABRIEL GARCIA MARQUEZ “Patriarcho ruduo” / “El otoño del patriarca”
Atmintis ištirpdo bet kokius niuansus, tačiau aš puikiai prisimenu savo tipiškas paaugliškas “emo” atostogas su tėvais Palangoje. Jie paplūdymy, o man nėra nuotaikos, aš lieku vienas išnuomotame kambaryje ir skaitau. Mažą, atsitiktinę knygą, kurioje be pulkininko dar telpa ir tyrosios Erendiros istorija. Skaitau apie pulkininką ir nerandu taškų, tiesioginės kalbos, tik kilometrines, nesibaigiančių įterptinių sakinių virves. Forma ir turinys mane visiškai sukrečia, magiškas realizmas tampa šuke, per kurią bręsdamas žiūriu į pasaulį. Grįžęs į mokyklą raitau rašinėlius, imituodamas savo naujai atrastą literatūros šviesulį. Be abejo, gaunu dvejetus, nes sakiniuose be galo - klaidų be galo.

JOSEPH HELLER “22-oji išlyga” / “Catch 22”
Knyga, kurią skaičiau ištisomis pastraipomis savo sesei, nes mano plaučių neužteko išjuokti viskam, ką ši karinio absurdo fotografija savyje talpino. Gerai pagalvojus, žmogus su knyga, kuris juokiasi - įtartinas tipas, toks pusiau ligonis, pusiau visuomenei pavojingas intravertas. Neįtikėtina, kad kažkieno mašinėle surankioti ženklai gali susirikiuoti į tokią emocijų audrą. “Išlyga”, kartu su Vonnegutu, Ilfu ir Petrovu bei Charmsu yra atsakinga už visą mano humoro jausmą. Be jų dabar turbūt būčiau labai tamsioje vietoje, juokdamasis iš “Naša Raša” ar “Domino teatro” spektaklių.

JOHN FANTE “Paklausk dulkių” / “Ask The Dust”
Fantę man nuo jo paties knygos galinio viršelio parekomendavo Charlesas Bukowski. Žiūrinėjau knygyno naujienų skyrių ir mano mylimo ciniško latro recenzija tapo priežastimi pasidomėti jo mėgtu autoriumi. Koks aš jam dėkingas! Fante, nepelnytai praleistas amerikiečių literatūros bulius, turėjo tiek talento, kad į gyvenimo galą būdamas aklas knygas sudiktuodavo žmonai. “Paklausk dulkių” mane supurtė savo dualistiniu protagonistu, parodydama, kad herojus (neprilygstamas rašytojas-dvejotojas Bandinis) gali būti ir žavintis, ir atstumiantis kelių puslapių atstumu. Fante - genijus, ir, kaip dažnai būna, neįvertintas. Šiurpas ima, kai pagalvoji, kad daugybė žmonių taip ir mirs neskaitę “Paklausk dulkių”.

CORMAC MCCARTHY “Kruvinasis meridianas” / “Blood Meridian”
Aš galvojau, kad mano skaitomoji anglų kalba po ilgų treniruočių yra įgali įveikti bet ką, ir kaip aš klydau. “Kruvinasis meridianas” nugalimas tik su žodynu ir vaizduote-melage. Pavydžiu tiems, kurie ją skaitys be minutės pertraukėlių. Jau po kelių skyrių supranti, kad laikai savo rankose kažką viršžmogiško, kažkokį netikėtai atrakintą žmonijos bendravardiklį, lieti kruviną prievartos ir išgyvenimo šuorą, karta iš kartos lydintį mirtingumo ir gyvybės trapumo leitmotyvą, neaprėpiamą nusivylimą, pyktį, gyvūliškumą, aprašytą kiaurai matančio proto, skrupulingiausių pirštų, kurie lanksto iš raidžių neįmanomas figūras. Tokie veikalai privalo būti seni, o knygai vos trisdešimt metų. Iš gyvųjų, būtent McCarthy yra Didysis rašytojas, man svarbesnis nei kiti.

FERNANDO PESSOA “Nerimo knyga” / “The Book Of Disquiet
Šiltoje ir komfortabilioje kelionėje greitaeigiu traukiniu į Seviliją atsiverčiau šį prarasto ir ne taip seniai iš naujo atrasto portugalų talento begalinio liūdesio knygą ir dėkojau atsitiktinumui, kad a) neperskaičiau jos būdamas per jaunas, b) neperskaičiau jos blogą, niūrią, lietingą dieną. Pesoa, šokiruojančiai tiksliai, lyg per mikroskopą linksniuoja priežastis nepersistengti gyvenime ir susikaupti į vaizduotę. Nesivarginti, neveikti ir nesitampyti, o stebėti, klausytis, reflektuoti. Pesoa moko savo taupiomis sentencijomis, kurios, priklausomai nuo požiūrio, gali būti arba labai ciniškos, arba depresyvios, arba itin realistiškos.

HENRY MILLER “Vėžio atogrąža” / “Tropic Of Cancer”
Pastaraisiais metais atsiverčiu kaip niekada daug literatūrinių atradimų, bet retas kuris savo įtaiga prilygo Millerio aistrai. Nešvanki, purvina, susimaišiusi knyga, permalta su seksu, geismu, maistu, Paryžiumi, vienatve, pasimetimu. Jis švytuoja nuo visiškai grafiško gašlumo iki panagių filosofijos, atrodytų lyg berdamas žodžius be repeticijos, vienu ypu. Po jos skaičiau dar kelias žymias knygas ir skaitydamas nostalgiavau Millerio. Vis sunkiau perskaityti kažką, kas žeidžia ir keičia, bet jam pavyko. Aš sugrįžtu prie savo tekstų ir savęs, klausdamas, ar Milleris nespjautų už tai man. Ir jei atsakymas teigiamas, einu perrašinėti.

Pasiklydimo troškulys

image

(Publikuota “Verslo Klasėje”, 2014 06; Ivanos Lomovos paveikslas)

Nedidelės, tačiau žingeidžios kelionės automobiliu po Sardiniją neįsivaizdavau be navigacinės įrangos. Juk italai prisispagetinę serpantinų, priraizgę keistų kelių ir sekmadienį popiet juos atmestinai suženklinę su viltimi, kad žmogus pats atsirinks, kuria iš dviejų antonimiškų kelio nuorodų jam pasitikėti geriau. Tai nėra ideali vieta orientuotis pačiam, be pagalbos, ypač, kai trumpa atostoginė savaitė tiksi priekaištu aprėpti kuo daugiau nemokamo grožio, išguldyto per amžių amžius akims nuraminti, parduotai sielai atsišviežinti. Italijoje navigacija - gyvybiška. Italijoje navigacija - mirtina netikėlė.

Jei klausai, ką robotabalsė gidė sako, turi pasiryžti pakęsti jos dažną abejingą užsikirtimą, lydimą frazės “recalculating”, kai automobilis, lėkęs greitkeliu 120 km/h greičiu nukreipiamas į aplinkelį, kuris baigiasi netikėčiau nei paskutinė “Sopranų” serija. Į kairę, į dešinę, plyta. “Recalculating”. Tačiau pirminiai neurotiniai priepuoliai dar atsiduodantys ambicingo miestiečio nervingumo prakaitu, pamažu nyksta, užleisdami vietą suvokimui, kad pasiklydimai tampa žaviausia, fotografiškiausia kelionės dalimi. Dalimi, kurią tikrai prisimeni ir kuri tave užklumpa, nustebina. Pasiklydimas yra nuostabus dalykas. Keisti užkampiai, svetimi kiemai, gyvatės ant kelio, keliai, kurie buvo pamiršti ir ištrinti iš žemėlapių, bet ne nuo reljefo - visai atsiveria visu savo abrazyviu grožiu.

Mes naviguojame per pasaulį palydovinių akių laikais, kuomet pasiklysti beveik neįmanoma ir kuomet dingęs lėktuvas sukelia šoką ne dėl to, kad greičiausiai žuvo šimtai žmonių, o dėl to, kad jo niekas neranda. Šiais laikais! Neranda! Kiekvienas mes su išmaniuoju esame beveik nepaklaidinami, nesupainiojami. GPS yra vienas svarbiausių išradimų per gausybę metų, jo nuopelnams vardinti reiktų atskiro susėdimo (be GPS turbūt ir išmaniųjų taip nefetišuotume). Tačiau mes jau po truputį save pažįstame, tik duok progą ir imame parazituoti. Sumaišome būtinybę su įpročiu. Ir aklai sekdami “Google Maps” taškeliu, pasiverčiame nuožmiai važnyčiojama kinkyne, pusbukiu šuniu, kuris bėga paskui šeimininko kojas ir niekada nepakelia galvos. Yra posakis: “kai pirštas rodo į dangų, tik kvailys žiūri į pirštą”. Pirštas mums rodomas ekranuose.

Pasiklydimas, kaip ir kiti nepatogūs dalykai, yra būtinas mūsų vidinei ekosistemai. May Abdalla, dokumentinius filmus kuriančio dueto “Anagram” narė, pasakoja, kad mes pastoviai elgiamės lyg būtume paskelbę džihadą pasiklydimui; kiek išradimų yra skiriama apsisaugoti nuo šventvagiško pasiklydimo. Retai išsiskiriame su savo GPSu praturtintais išmaniaisiais, taigi, retai išsiskiriame su Visa Matančia Akimi. Dar metaforiškiau: ar tik technologinio superiškumo dėka netampame dievu? Na, žinot, tuo, kuris viską mato, kaip mokė katekizmas. Nes per kameros filtrą mes matome visą žemę sugrūstą į nedidelį išmaniojo ekraną neprasčiau nei Trejybė.

Kūrėja pastebi neuromokslo nurodą į tai, kad neatrastų žemių, nesuplanuotų vietų lankymas sukuria unikalų poveikį smegenims - sensorinis jautrumas stiprėja ir mes įgyjame galimybes kurti naujus takus. Jai paantrina ne vienas praregėjusysis: žinodami maršrutus, mes apstumiame savo dėmesingumą.

Efektas yra panašus į šimtą kartų praeitą gatvę, atrodo, matomą visuomet vienodai. Tačiau pasiimk parankėn svečią iš kito miesto ar šalies ir tu imi matyti dalykus, kurių pats kasdien nepastebėdavai: liūto galvą ant fasado, keistos spalvos lango rėmą, ar poetišką graffitti. Pasiklydimas yra apsisaugojimas nuo savanoriško aklumo. Suprantama, tai tik siaura - poilsinė, pažintinė panauda, nesakau, kad nuo šiol visi turistai visuose miestuose turėtų pasiklysti. Juk niekam nelinkime atsidurti Karoliniškėse sutemus, ar sutikti vokiečių pensininkų madingame klube. Tačiau pasiklydimas įtempia, taigi, pajautrina.

Tik ką minėtoji Abdalla ir jos “Anagram” kolegė Amy Rose ėmėsi smalsaus projekto šiai temai analizuoti. Jos naudoja “iBeacon” technologiją (“Apple” nuosavybė), sukurtą maksimalizuoti vietos nustatymo tikslumą patalpose ir įgyvendinančią tai, ką S.Spielbergo filmas “Minority Report” žadėjo prieš daugiau nei dešimt metų - įėjus į tam tikrą erdvę “iBeacon” siunčia signalą, tarkime, reklamos stendui, ir jis pradeda rodyti tik jums skirtą skutimosi kremo ar taip reikalingų atostogų reklamą. O gal “užuodusi” jūsų telefoną ji pateikia nuolaidinį pasiūlymą kedams, kaip tik tuo metu, kai jūs einate pro parduotuvę. Galimybės beribės ir būtent su tuo žaidžiama projekte-filme “Door In The Dark”, vykstančiame didžiuliame, aklinai tamsiame sandėlyje, prigrūstame jutiminių patyrimų.

Užrištomis akimis vaikščiojantys dalyviai išgyvena bevaizdžiame pasaulyje likusiomis juslėmis - skoniu, kvapu, lytėjimu, garsu. Jie dalyvauja įvairiose disorientacijos istorijose, nuo alpinisto susidūrimo su mirtimi iki išprotėjusio architekto klaidžiojimų po Londoną. Nieko nematančioms projekto aukoms “iBeacon” perduoda informaciją apie pavojus, kliūtis, kryptis. Tai absoliutus atsidavimas veidmainiškai svetingam technologijos glėbiui. Ir kartu bandymas savo kelionėje pajausti, išgyventi daugiau.

Programėlių kūrėjai pabandė tai paversti verslu, sulipdydami keletą panašių sprendimų - “Drift” siūlo pasimesti kasdieniniuose maršrutuose, pateikdama instrukcijas, kur netikėtai pasukti, ką keisto nufotografuoti, o megapoliui sukurta “Wanderous” pageidavimą kažkur nukeliauti praturtina ypatingesne gatve, parku, atrakcija, akcentuodama kelionę, o ne destinaciją. Kelionių žurnalistas Matt Gross pradėjo rašyti specialią skiltį “New York Times”, taip ir pavadintą “Getting Lost”, kurioje jis keliauja po pasaulį nukrypdamas nuo populiarių maršrutų.  

Mes bijome pasiklysti, tačiau tuo pačiu to norime. Kai pasaulyje beveik visos pagrindinės gatvės signalizuoja “Starbucks”, “McDonald’s”, “Subway” makiažu, mes geidžiame vietų, kurios kvepėtų autentinka. Tačiau tam reikia, kad technologija suklystų. “Recalculating” - toks saldus žodis kelyje, kai neskubi. Ir nuotykių slaptažodis.